2010 m. spalio 15 d. Vilniaus Universitete įvyko jungiškosios krypties psichoanalitiko Murray Steinas (Šveicarija) paskaita apie Karlo Gustavo Jungo „Raudonąją knygą“ („The Red Book“). Knyga išleista 2009 m. angliškai, jos pirminis pavadinimas buvęs „Liber Novus“, arba „Naujoji knyga“, tačiau neformaliai visada buvo vadinama „raudonąja“ dėl raudonos odos viršelių. Ši knyga autoriui esant gyvam niekada nebuvo publikuota, tačiau visąlaik kėlė didžiulį susidomėjimą, nes buvo žinoma, jog K.G. Jungas ją rašė net keliolika metų kaip esminį savo sielos dienoraštį. Ją išleidus per vienerius metus vien JAV buvo parduota daugiau kaip 50 tūkstančių egzempliorių, ir šiuo metu knyga toliau keliauja per pasaulį lydima pristatymų ir parodų. Lietuvoje „Raudonosios knygos“ taip pat buvo labai laukiama, todėl į VU Filosofijos fakulteto auditoriją dalyvauti jos pristatyme susirinko didžiulis būrys psichologų, jų dėstytojų, taip pat besidominčių analitine psichologija žmonių. Profesorė, jungiškosios krypties psichoanalitikė Gražina Gudaitė, pagrindinė šios paskaitos organizatorė, pasveikino svečią Murray Steiną, kuris jau ne pirmą kartą viešėjo Lietuvoje. Tai daugelio knygų apie amžiaus vidurio krizę, asmenybės tapsmą, savasties išgyvenimą, kitas analitinės psichologijos temas autorius ir redaktorius, dėstantis Tarptautiniame analitinės psichologijos institute Ciūriche. M. Steinas pradėjo paskaitą atverdamas didžiulę „Raudonąją knygą“ ir parodydamas keliolika jos puslapių, ranka išmargintų taisyklingu gotišku šriftu ir papuoštų nepaprastai detaliais aukštos meninės kokybės piešiniais. Leidėjų pastangomis buvo išleista originaliosios knygos fotokopija, kurios turinį redaktorius Sonu Shamdasani papildė įžymiaisiais K.G. Jungo „Septyniais pamokslais mirusiems“ ir kita anksčiau neįtraukta medžiaga. Fotokopiją lydi originalių tekstų, parašytų vokiečių kalba, vertimas į anglų kalbą. Toliau M. Steino paskaita sukosi apie kelis svarbiausius klausimus: kas yra „Raudonoji knyga“, kodėl Jungas ją rašė, kaip jis ją rašė, ką ši knyga reiškia visai gelmių psichologijai, ir konkrečiai – analitinei psichologijai? Taigi, kas yra „Raudonoji knyga“? Tai iškilaus XX amžiaus mąstytojo, psichologo, analitinės psichologijos kūrėjo Karlo Gustavo Jungo asmeninės transformacijos dienoraštis. Kaip pats autorius teigė savo gyvenimo pabaigoje, visos svarbiausios jo įžvalgos, gelmių psichologijos atradimai kilo būtent iš šioje knygoje aprašytų jo dvasinių patyrimų. Visos šio psichologo įvestos sąvokos – kompleksas, kolektyvinė pasąmonė, archetipas, Animus / Anima, Savastis, individuacija ir kitos, – buvo išgyventos kūnu ir krauju, o ne sukonstruotos vien teoriniu pagrindu. Gyvas liudijimas lieka būtent „Raudonoji knyga“. Todėl visai nekeista, kad pačioje knygoje nebuvo naudojamos techninės psichologijos sąvokos. Tik vieną vienintelį kartą pavartotas žodis „pasąmonė“, kaip teigė M. Steinas, paskyręs beveik mėnesį savo atostogų, kad įdėmiai perskaitytų „Raudonąją knygą“. Toliau M. Steinas pristatė „Raudonosios knygos“ turinį ir jos rašymo chronologiją. Trumpai pasakysiu, kad knyga susideda iš „Liber Primus“ – Pirmosios knygos, sudarančios 11 skyrių, ir „Liber Secundus“ – Antrosios knygos, sudarančios 21 skyrių. Trečioji dalis pridėta redaktorių – tai „Septyni pamokslai mirusiems“. K.G. Jungas pradėjo „Raudonosios knygos“ juodraščius 1913 m. lapkritį, juos vėliau perkėlė į knygą raudonais viršeliais. Rašė per visą Pirmąjį pasaulinį karą tarnaudamas Šveicarijos kariuomenėje ir vėliau, iki pat 1930 metų. Įžymiąsias savo mandalas jis piešė visą 1917 m. vasarą, ir jas taip pat įtraukė į knygą. Knygos esmė – nuolatinis dialogas su savo siela, su skirtingomis pasąmonės figūromis, kur apmąstomi esmingiausi žmogaus būties klausimai, vyksta sukrečiami atradimai. Jungas vaizduotėje ir sapnuose susiduria su Filemonu, vidiniu vedliu ir mokytoju, taip pat su pačia Mirtimi, su Pagoniu, su Žudiku, su demonais, su Parsifaliu ir Kristumi, ir daugeliu kitų. Nuolat vyksta dialogas tarp sąmoningos psichikos ir pasąmonės reiškinių, kurie įasmeninami šiais pavidalais. Kaip teigė M. Steinas, tai poetinis tekstas, panašus į Dantės „Dieviškąją komediją“, todėl jos turinį nėra lengva atpasakoti. Knyga nutrūksta viduryje sakinio, tačiau anot M. Steino, redaktoriams pavyko rekonstruoti pabaigą iš juodraščių. Tačiau šio straipsnio skaitytojui tegu tai liks intriga, skatinančia susirasti pačią knygą ir ją paskaityti. Kodėl psichoanalitikas, pasiekęs pasaulinę šlovę, būdamas psichoanalizės asociacijos prezidentu, artimas Zigmundo Freudo draugas atsideda tokių tekstų rašymui? Kodėl vėliau skiria tam net 15 savo gyvenimo metų? Kodėl taip detaliai ir daug piešia, vaizduodamas savo sapnų ir vizijų simbolius? M. Steinas teigia, kad viena vertus, būtent išsiskyrimas su Z. Freudu paskatino didžiulę asmeninę K.G. Jungo krizę, kurioje teko vienam susidurti su giliais emociniais išgyvenimais. Jau nebebuvo draugo, bendražygio, vadovo, kuris galėtų padėti suteikti jiems struktūrą, suprasti juos. Galiausiai klasikinės psichoanalizės dogmos jau ir iki tol nebegalėjo paaiškinti Jungui daugybės sudėtingų jo pacientų ir savo paties patyrimų. Kaip tik todėl ir išsiskyrė dviejų genijų keliai. Jaunasis šveicaras turėjo drąsiai priimti iššūkį ir nebeturėjo kur trauktis. Jis apsisprendė atsiverti gelminei patirčiai ir stengtis savarankiškai ją suprasti bei pavadinti, nebenaudodamas psichoanalizės terminų. Antra vertus, K.G. Jungo atsidavimas detaliam ir meniškam patirčių atvaizdavimui leido suteikti psichiniam patyrimui tikrąją vertę. Net matančiam įspūdingus Jungo piešinius jie įsispaudžia atminty ilgam, o pačiam autoriui tie simboliai įgyja objektyvią būtį, kuri ne mažiau reali nei vadinamasis realus pasaulis. Kokia šios knygos reikšmė gelmių psichologijai, analitinei psichologijai? Ką ji reiškia visiems, besidomintiems asmenybės raida? Pirmiausia tai liudijimas apie asmenybės transformaciją – kad tai ne vien gražūs žodžiai, bet kūnu ir krauju patirta tikrovė. Ji įmanoma, jei tik atsiduodi šiam keliui rimtai, su pagarba ir atvirumu, jei tik suteiki tam vertę. Kita vertus, „Raudonosios knygos“ dėka atgyja sausos teorinės psichologijos sąvokos, jos tampa pagrįstos ir patikimos. Žymiai aiškesni tampa kasdieniai darbo metodai, kuriuos taiko analitinis psichoterapeutas – sapnų analizė, aktyvi vaizduotė. Galiausiai ši knyga leidžia dar kartą įsitikinti dvasinio pasaulio tikrumu ir jo lemiama įtaka žmogaus būčiai.

2009 birželio 25-27 dienomis Vilniuje įvyko pirmoji  Europos analitinės psichologijos konferencija  „ Dialogas sandūroje tarp Rytų ir Vakarų: kultūrinio tapatumo praeitis, dabartis ir ateitis“. Konferenciją organizavo Lietuvos analitinės psichologijos asociacija kartu su Vilniaus universitetu. Konferencijos programą kūrė  ne tik Lietuvos specialistai, bet Europos šalių bei tarptautinės analitinės psichologijos asociacijų atstovai.Konferencijoje dalyvavo 235 dalyviai iš 29 šalių. Svarbu pažymėti, kad dalyviai gana tolygiai atstovavo ir vadinamųjų  Rytų ir Vakarų regionus. Turėjome svečius iš tokių Vakarų šalių, kaip: Šveicarijos, Vokietijos, Anglijos, Italijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Austrijos, JAV, Kanados, Norvegijos, Danijos, Ispanijos, Australijos, Izraelio. Taip pat iš vadinamojo Rytų bloko: Estijos, Latvijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos, Azerbaidžano, Slovėnijos, Serbijos, Čekijos, Lenkijos, Bulgarijos ir, žinoma, Lietuvos. Džiugu pastebėti, kad į Vilnių susirinko ir ryškiausi mokslinės krypties  analitikai - konferencijoje  dalyvavo profesoriai iš Ciuricho, Frankfurto, Bazelio, Vienos, Harvardo, Paryžiaus,  Essex, Milano ir kt. universitetų; o taip pat ir garsūs tarptautinės asociacijos bei pagrindinių Europos šalių asociacijų prezidentai, kurie rūpinasi šios srities atstovų bendrijų kūrimu bei kvalifikuotu analitinės psichologijos taikymu praktikoje. Konferencijoje buvo perskaityti 64 pranešimai, kuriuos skaitė 20 šalių atstovai.Lietuvai, kaip ir kitiems mažiems kraštams, yra ypač aktuali kultūrinio tapatumo problema, kurios sprendimas šiuolaikiniame pasaulyje yra svarbus ne tik politikams ar kultūros darbuotojams, bet ir psichologams. Bene tiksliausiai šios idėjos esmę atspindi  konferencijos atidarymo kalboje išsakyti V. Kast  žodžiai - “kultūra, kultūrinis tapatumas suteikia mums ne tik tapatumo jausmą, bet kartu tai yra ir prasmės žemėlapis, kuris reiškiasi tekstuose, religijoje, dainose…”    Džiugu pažymėti, kad Lietuvos atstovai aktyviai dalyvavo  konferencijoje ir skaitė įdomius pranešimus šia aktualia tema. Tai D. Gailienės ir G. Gudaitės  plenarinis pranešimas „ Kolektyvinės traumos įveika”, kuriame buvo analizuojama sunkūs mūsų istorijos epizodai, siekiant atskleisti ne tik kolektyvinių traumų sukeltus psichologinius padarinius, bet ir jų išgijimo galimybę. Įdomūs ir daug dėmesio sulaukė lietuvių analitikų pranešimai, kuriuose pavyko sėkmingai integruoti psichoterapijos ir kultūrinių ištakų sąsajas. Tai Godos Rukšaitės pranešimas „ Baltiškasis kraštovaizdis vidinėje moters kelionėje“, kuriame atskleidžiama kultūrinio tapatumo įsisąmoninimo procesas ir jo svarba išgijimui. Tai Elonos Ilgiuvienės pranešimas  „ Gydantieji simboliai ir depresija”, kuriame siekiama parodyti, kaip specifiniai simboliai talkina įveikiant depresijos sukeltą kančią. Tai  Algio Petronio pranešimas „ Kančios ir mirties prasmės beieškant”,  kuriame  analizuojant dievdirbio Šepkos kūrybą, buvo siekiama atskleisti kultūrinės savasties ieškojimo kelią. Minėti pranešimai integravo ne tik žodinius  tekstus, bet  ir  senąsias mūsų dainas, meno kūrinių fragmentus ir mūsų karšto vaizdinius. Kita grupė lietuvių pranešimų kėlė svarbius klinkinius asmeninio tapatumo ieškojimo klausimus. Tai A. Zbarauskaitės pranešimas „ Ankstyvųjų ryšių deprivacija ir tapatybės raida paauglystėje - gyvenimo istorijos pasakojimo analizė” ir N. Grigutytės „ Seksualinę prievartą patyrusių merginų motinos komplekso konsteliacija”. Minėti pranešimai buvo grindžiami moksliniais tyrimais, kurie šiuolaikiniame pasaulyje yra labai vertinami, ypač kai kyla psichoterapijos pritaikomumo ir veiksmingumo klausimai.  Džiugu, kad lietuvių pranešimai apėmė gana platų problemų spektrą ir tinkamai reprezentavo tiek mūsų kraštą, tiek pačių analitikų asociaciją.                Apie konferenciją buvo skelbta tokiuose Lietuvos laikraščiuose, kaip:  „ Lietuvos žinios” ir „ Atgimimas”; “ Literatūra ir menas”; žurnale „ Nervų ir psichikos ligos”, taip pat internetiniuose puslapiuose www.lapa.lt ; www.iaap.org .; www.vu.lt . Konferencijoje dalyvavo  žurnalistai iš pasaulyje gerai žinomų žurnalų “Spring: A Journal of Archetype and Culture ” (leidžiamas JAV) ir “ The Journal of Analytical Psychology. An international Publication of Jungian Practice and Theory “(leidžiamas Londone) “, “Jung journal” (leidžiamas Vokietijoje).          Ir konferencijos dalyviai, ir atskirų organizacijų atstovai vieningai pripažino, kad pirmoji Europos konferencija buvo sėkminga, kad įvyko tinkamu laiku, ir tinkamoje vietoje. Daugelis pažymėjo, kad konferencija buvo labai gerai organizuota ir kad konferencijos svečiai galėjo patirti lietuvių svetingumą, kuris leido ne tik gerai jaustis, bet ir kūrė tinkamas sąlygas  dalinimuisi ir sunkiais, ir džiugiais dalykais. Ko gero, tai irgi yra mūsų kultūrinio tapatumo dalis, kuri yra svarbi ir įsisąmoninant savajį savitumą, ir užmezgant ryšius su kitų kultūrų atstovais.Konferencijos pabaigoje buvo vieningai nutarta, kad užsimezgę dialogai turi būti plėtojami. Nutarta ir toliau organizuoti Europos analitinės psichologijos konferencijas, siekiant spręsti ir konkrečius klausimus (pvz.profesinio rengimo ir kvalifikacijos standartų klausimas), ir prisidedant prie Europą integruojančių procesų. Kita panašaus pobūdžio konferencija planuojama po trijų metų. Belieka tik pasidžiaugti, kad mūsų grupė jau įnešė svarų indėlį į šį sudėtingą procesą.         Gražina Gudaitė Organizacinio komiteto pirmininkė