Refleksijos iš Analizės ir aktyvizmo konferencijos Meksikoje „Įveikiant susiskaldymą: sienos, tapatybė ir mūsų bendro žmogiškumo atgaivinimas.“ 2026 m. spalio 21 – lapkričio 1 d.
„Ko tik tu nepadarei, kad mane palaidotum, bet pamiršai, kad aš buvau sėkla.“
D. Christianopoulos
Ar terapinė pozicija ir politinis aktyvizmas yra suderinama? Daugelis psichoterapeutų formuojasi psichodinaminėje tradicijoje, kur ypač pabrėžiamas ir vertinamas neutralumas kaip tinkama psichoterapeuto laikysena. Tačiau susiduriant su skausmu ir neteisybe, o kolektyviniame lauke, su genocidu, karais, kankinimais, prievarta, kyla moraliniai ir etiniai klausimai, ar įmanoma, ar reikia, ir, ar galima išlikti neutraliu? Yra sakoma, kad blogis klesti, kai „geri žmonės“ nieko nedaro. Mes, gyvenantys Lietuvos ir aplinkinio regiono „burbule“, kenčiame nuo Rusijos karo grėsmės, tačiau sudalyvavę konferencijoje Meksikoje, nors ir žinodami, kad žmonės kenčia įvairiose pasaulio kraštuose, daug aštriau susidūrėme su kitų pasaulio šalių problemomis: smurtas reiškiasi nuo pačių žiauriausių formų, tokių kaip genocidas ir kankinimai, iki sunkiai pastebimo epistemologinio smurto, kai mūsų suvokimas, kaip veikia pasaulis, neleidžia suprasti to, kas tam suvokimui prieštarauja. Tenka daug ką pergalvoti. Meksikos analitikė M.L.Albarran Ampudia savo pranešime analizuoja išdavystės paradoksą, pristatydama garsią ir kontraversiškai tame krašte vertinamą vertėją La Malinche, kuri buvo priversta tapti tarpininke tarp vietinių genčių ir ispanų užkariautojų. Jai prisidedant, užkariautojai nugalėjo vietinius gyventojus, o ji daugeliui tapo išdavystės simboliu. Analitikė svarsto, kad norėdami įtraukti naujus dalykus, kurie prieštarauja mūsų nusistovėjusioms nuostatoms, mes tarsi turime išduoti sau įprastą pasaulėžiūrą. Taigi, vidine prasme, tokia išdavystė tampa būtina transformacijai. La Malinche figūra iš išdavikės tampa mediatore, padedančia integruoti skirtingus pasaulius. Tačiau tokie pokyčiai visada lydimi skausmo ir aukų.
Vienas iš „Analizės ir aktyvizmo“ iniciatyvos pradininkų, A.Samuels‘as, kalbėdamas apie politikos sakralumą, kaip visada, kelia iššūkius nusistovėjusiai tradicijai ir siūlo tyrinėti ne tik kliento ankstyvuosius santykius ir raidos krizes, bet ir politines pažiūras, ir kaip jos formavosi. Taip sudarant galimybę giliau įsisąmoninti, dėl ko mes galvojame taip, kaip galvojame. Nežinau, kaip dėl klientų pažiūrų, bet mums, psichoterapeutams ir analitikams, man atrodo, tikrai geras pasiūlymas.
Konferencijoje tyrinėtos įvairios paribio patirtys. Ką reiškia vietiniams, gyventi „tarp kultūrų“, turintiems, pavyzdžiui, šešis skirtingus kultūrinius sluoksnius, nešti tai per gyvenimą, kai taip sunku apibrėžti savo tapatybę, kai jautiesi esantis nei tas, nei anas/ir tas, ir anas, kai čia ne namai, bet namai... konfliktas tarp poreikio priklausyti ir atsiverti, atsiskirti nuo šeimos, bet ir likti jos nariu, tai pažįstama ir migrantams, kurie sako „ne mes kirtome sienas, bet sienos mus kirto“..
Gyvenimo paribiuose patirtys pažįstamos ir LGBTQI+ žmonėms, kurie svarsto, kad gal ne visada įmanoma apjungti kitoniškumą, kartais svarbu pripažinti, kad gali nesuprasti kito ir mokytis tai priimti su tam tikru nuolankumu, nebandant visko „užmauti ant vieno kurpaliaus“. Analitikai pažymi, kad ir intensyvus pyktis, dažnai suprantamas kaip komplekso padarinys, gali būti frustruoto žmogaus orumo ir pagarbos poreikio išraiška, skatinanti pasipriešinti, atsispirti..
Ukrainietė analitikė I.Semkiv savo pranešimą „Baimė kaip tapatybės susiskaldymo arba transformacijos mechanizmas karo patirties kontekste“ iliustruoja vaizdo įrašu, kuriame moteris kasa sniegą, kai visai greta jos sprogsta dronas. Moteris sustingsta, o po kurio laiko toliau tęsia savo darbą. Ar tai disociacija? Atsparumas? Ar pavyzdys, kad ir mes turime tęsti savo darbus, kai aplinkui vyksta nekontroliuojami dalykai.
Gyvenimo paribiuose fenomenologija daug kam pažįstama jei ne dėl išorinės realybės, tai dėl vidinių patirčių. Meksikoje, kur kartu neatsiejamai ir ryškiai švenčiami mirtis ir gyvenimas, susirinkę analitikai ir psichoterapeutai kėlė klausimą, kaip galima transformuoti tokį skausmą, kurio kartais net neįmanoma įsivaizduoti? Buvo daug įtampos, pykčio, ašarų, atjautos, buvo raudančios moters daina, buvo mirusių jungistų altorius... galime liudyti, galime jausti kartu.
J. Green, ieškojęs savo sudėtingų giminės šaknų Australijoje, suprato, kad jei gimei šioje žemėje, tai dar nereiškia, kad žinai jos tiesą. Ieškodamas tiesos, išgirdo Žemės balsą, kuri jam pasakė „mes visi esame viena“. Majai sveikindamiesi sakydavo „Aš esu kitas tu“..
Gloria Evangelina Anzaldúa (1942–2004) – meksikiečių kilmės rašytoja, poetė, feministė, filosofė ir kultūros teoretikė, viena svarbiausių mąstytojų, nagrinėjusių kultūrinių paribių, daugialypės tapatybės ir gyvenimo tarp skirtingų pasaulių patirtį rašė: „Kad išgyventum paribio pasaulyje, turi gyventi be ribų – tapti kryžkele.“
Ši konferencija ir kelionė atskleidė man, kokia ta žemė daugiasluoksnė, kokia turtinga ir intensyvi, prisodrinta krauju, žmogaus pastangomis išlikti. Ar tikrai mirusieji gyvena tol, kol juos prisimena gyvieji? Ar tikrai gyvieji pilnai gyvena tik tada, kai prisimena istoriją? Kas, jei ne aš klausysiu, ką sako šitos žemės dvasia, prisiminsiu protėvius, būsiu neabejinga kito skausmui, nes tu esi kitas aš.
Toliau laukite kelionės bendražygio dr. Jono Tilviko įspūdžių apie anapusinio gyvenimo sampratą ir Mirusiųjų dienos šventimą Meksikoje iš etnologo perspektyvos.
Goda Rukšaitė
