IAAP ir IAJS konferencija „Skaitmenizacija ir analitinė psichologija: teoriniai ir praktiniai tyrinėjimai” Londone 2026 m. rugpjūčio 27-29 d.

Ar tikrai D. Trump’as skaitė Raudonąją knygą?

Rugpjūčio 27 – 29 dienomis Londone UCL (University College London) vyko jungtinė IAAP - IAJS konferencija „Skaitmenizacija ir analitinė psichologija: teoriniai ir praktiniai tyrinėjimai”. Tiems, kas nežino: IAAP – tai Tarptautinė analinės psichologijos asociacija, įkurta 1955 m. šiuo metu vienijanti 81 analitikų asociaciją visame pasaulyje, o IAJS – tai tarptautinė jungiškųjų studijų asociacija, subūrusi tarpdisciplininius tyrėjus ir akademikus (psichologus, filosofus, neuromokslininkus ir kt.) tyrinėjančius C.G.Jung‘o ir postjungistų analitinės psichologijos sąvokas ir reiškinius iš akademinės perspektyvos. Toks bendradarbiavimas labai vertingas ir būtinas mokslininkų ir praktikų dialogui, taip pat tarnauja siekiui, kad analitinė psichologija užimtų deramą vietą tarp kitų šiuolaikinių mokslu grindžiamų psichoterapijos krypčių.

Skulptūra Newton (Paolozzi) prie British Library Londone. Nuotr. Godos Rukšaitės

Garbė atstovauti IAAP ir atidaryti šią konferenciją teko mūsų asociacijos mokymo komiteto pirmininkei ir IAAP išrinktajai prezidentei prof. G. Gudaitei kartu su IAJS pirmininku J. Vaughan.

Tema nepaprastai aktuali: kaip skaitmenizacija – įvairūs robotai, DI kuriamos pokalbių ir emocinį palaikymą teikiančios svetainės ir pokalbių platformos, CGPT ir pan. veikia ir keičia tiek šiuolaikinį žmogų, jo mąstymą, elgesį, taip pat ir smegenis, tiek ir psichoterapijos ir analizės lauką bei analitiko vaidmenį jame. Šios temos daugeliui psichoterapeutų ir analitikų kelia prieštaringus jausmus, dažnai, ir baimę, ir smalsumą.

Diskusiją pradėjęs, garsus analitinės psichologijos istorijos tyrinėtojas, S. Shamdasani priminė, kaip keitėsi pačios terapijos ir gydymo priemonių supratimas nuo C.G. Jung‘o darbo pradžios garsiojoje Burgholzli klinikoje, kurioje psichikos sutrikimų turintys pacientai buvo gydomi karšto vandens voniomis, hipnoze ir sugestija, iki šių laikų psichoterapijos ir terapinių santykių sampratos. Atrodo, kad mes vėl turėsime peržiūrėti savo požiūrį ir įsitikinimus. Konferencijos metu buvo iškelta daugybė klausimų, daugelis jų lieka be atsakymų, bet kviečiame juos apmąstyti ir būti dėmesingiems.

Homunculus

Visi sutaria, kad vyksta antropologinė revoliucija, didžiulis psichikos pokytis, kurio neįmanoma sustabdyti, prie kurio teks vienaip ar kitaip prisitaikyti. Skaitmenizacija atveria pasaulį mūsų delne, vienu piršto prisilietimu valdome kitą – tai plotis, greitis, neribotos galimybės. Atsiveria neaprėpiami horizontai, bet kyla klausimas, kas vyksta su vertikaliąja patirties dimensija, ar mes neprarandame gylio, tokiais būdais susitikdami su savimi, kitu ir pasauliu? Skaitmenizacijos eroje psichikos sutrikimų ir psichologinių problemų nemažėja: nerimas, depresija, vienatvė ir izoliacija, sutrikęs santykis su kūnu, vidinis spaudimas atitikti virtualioje realybėje sukurtą idealaus žmogaus vaizdinį ir kt. problemos, tai tik dalis dabartinio žmogaus sielos kančių.

Koks jungiškojo analitiko vaidmuo šiuolaikinėje skaitmenizuotoje realybėje? Žymus analitikas A.Samuels‘as konferencijoje pasakojo apie savo interviu su D.Trump‘u ir rodė nuotrauką, kurioje JAV prezidentas laiko C.G.Jung‘o „Raudonąją knygą“. Ar tai iš tiesų vyko? Ne. Taigi pirmiausia kyla klausimas, kas yra šiuolaikinė realybė, kaip atskirti, kas sukurta DI, o kas tikra, ar ilgainiui pajėgsime tai atskirti? Prie kurios realybės turi/ės prisitaikyti žmogus, jei didžiąją laiko dalį praleidžia virtualioje realybėje?

Ar žmogui tikrai reikia „kito“ kaip atskiro subjekto, kuo mes buvome iki šiol įsitikinę, ar užtenka to, kad mes linkę projektuoti subjektą į objektą – mylime robotą, idealizuojame DI, prisirišame prie CGPT, tokiu būdu tarsi suteikdami sielą mašinai? Ar terapiniam poveikiui pasiekti užtenka perkėlimo be kotraperkėlimo?..

Yra daugybė liudijimų, kad DI mums gali atlikti motiniškas ir tėviškas funkcijas: DI yra nuolat prieinamas (kol yra elektra ir veikia internetas), mus palaiko, patvirtina, atspindi, būna kantrus (kas dažnai nebūdinga žmonėms), gali atreaguoti į įvairiausias temas ir prisitaiko prie skirtingų problemų su neišsenkančiomis žiniomis (pvz. sveikatos, psichologijos, filosofijos, technologijos ir kt. srityse), reaguoja nepaprastai greitai, nepavargsta kaip mes, žino arba atrodo, kad žino atsakymus į visus klausimus... Žmogui konkuruoti su DI yra neįmanoma, klausimas, ar būtina?

Išmanieji telefonai ne tik tampa tranzitiniais objektais, bet ir tranzitiniais kalėjimais, kuriuose užstringame, žmogus projektuoja sielą į mašiną ir pats siekia tapti tobula mašina. Viena vertus, kuriami robotai, galintys pagelbėti žmonėms sutaupyti laiko, asistuojantys senjorams senelių namuose, kita vertus, žudymo robotai, sekso robotai, kuriami net turintys vaikų pavidalus, kurių naudojimas trina ribas tarp žmogaus ir mašinos ir kelia esmines etikos problemas (B. Soubrouillard). Didelis psichikos specialistų nerimas siejasi su numatymu, kad šioje skaitmenizuotoje visuomenėje nebrandūs žmonės, o ypač vaikai ir paaugliai gali tapti žmogaus sukurtų technologijų įkaitais. Besaikis įsitraukimas į technologijų vartojimą skatina objektinį santykį, paremtą išnaudojimu ir manipuliacijomis. Tokiu būdu „maitinamas“ id, o mūsų visuomenė augina narcistiškas ir psichopatines asmenybes. G.Slater pabrėžia, kad netaptume savo pačių sukurtų sistemų ir agentų įkaitais, turime suprasti, kad dabar didžiausias žmogaus turtas yra mūsų dėmesys. Kam ir kiek mes skiriame dėmesio?

Iš M.Luci & co pranešimo

Dėmesio pokyčiai ir dėmesio sutrikimai vis dažnesni. Pedagogai susirūpinę ir jaučiasi bejėgiai vis dažniau susidurdami su mokinių ir studentų susiformavusiais įpročiais vartoti fragmentišką informaciją, nesugebėjimu ilgiau ir giliau įsitraukti ir asimiliuoti medžiagą, o tai yra būtina informacijos supratimo ir ilgalaikio išmokimo sąlyga.

Klientai vis dažniau kreipiasi į DI pagalbos, analizuoja savo sapnus, tiria tendencijas ir santykių modelius, lygina DI ir terapeutų interpretacijas. Dalis specialistų tokią „paralelinę terapiją“ palaiko, kiti priešinasi, interpretuoja kaip galios kovą ar anksčiau paplitusius kreipimusis į būrėjas ar astrologus. Šiuo metu vis daugiau tyrimų analizuoja ir patvirtina trumpalaikį įvairių DI pagalba sukurtų terapinių įrankių naudojimo efektyvumą.

Ko DI terapinės platformos dar negali suteikti? Tyrimai rodo, kad lyginant su terapeutais, DI nemoka palaukti ir skirti daugiau erdvės klientui, DI „daug šneka“ ir netoleruoja pauzių, prisitaiko ir nefrustruoja (T.Kawai, O. Lukacs, M. Luci & co). Pastebima, kad toks bendravimas kuria neadekvačius lūkesčius ir nevysto atsparumo neatitikimams. Specialistai pastebi, kad įsigali paviršutiniškas, „plokščias“ kalbinis, intelektinis ir emocinis bendravimas. Asmenybės brendimui ir tikrajai, o ne pseudo individuacijai, būtinas susidūrimas su kitu, būtina patirti neatitikimus, iššūkius, įdėti pastangas, brandai ir kūrybiškumui reikia inkubacijos periodų, kurie kartais atrodo beprasmiai ir tušti, psichikai integruoti patirtis reikia laiko. Be šių, dažnai emociškai nepatrauklių dalykų, neįmanoma tikra transformacija.

Aš – tu santykis, dalinimasis patirtimis ir prasmėmis, autentiškumas;

pauzės, neatitikimų ir nežinojimo toleravimas ir įprasminimas;

pastangos neprarasti kompleksiškumo supratimo kaip priešnuodis visa ko „plokštėjimui“;

ryšys su kūnu, žeme ir gamta apskritai (įsižeminimas įvairiomis prasmėmis);

psichikos ekologija

– tai raktiniai žodžiai iškilę reflektuojant, ką žmogus dar gali pasiūlyti žmogui.

Goda Rukšaitė