Violeta Kasperavičiūtė

Kiekvienas iš mūsų turime nueiti savąjį gyvenimo kelią. Mano kelias nebuvo tiesus – jame buvo daug vingių, kryžkelių ir akligatvių. Tačiau būtent per šiuos vingius išmokau svarbiausių dalykų apie žmogų, skausmą, bejėgiškumą ir viltį. Per savo asmeninę patirtį suvokiau, ką reiškia tikra krizė, liga, nežinomybė ir vidinis ieškojimas. Pasiklysti ir iš naujo atrasti save tapo ne tik iššūkiu, bet ir dvasiniu keliu, o vėliau – ir profesiniu pašaukimu.
Nuo jaunystės svajojau tapti psichoterapeute – net tada, kai dar nesupratau, ką tai reiškia. Dėl šios priežasties pradėjau studijuoti Kauno medicinos akademijoje, tačiau po ketverių metų studijų, ištekėjusi ir pasimetusi tarp išorinių aplinkybių bei prasidėjusios ligos, turėjau pasitraukti iš šios krypties. Įstojau į buhalteriją, nors tai nebuvo mano kelias. Tuomet atėjo liga. 30 metų atsidūriau dializėse – tai buvo periodas, kupinas operacijų, fizinio ir dvasinio išsekimo, beviltiškumo, depresijos.
Vis dėlto tuo metu į rankas pateko Richard Bach knyga „Iliuzijos“, kuri pažadino manyje užgesusį tikėjimą, kad gyvenimą galima pakeisti, jei išdrįsti jį įsivaizduoti kitaip. Tuomet prisiminiau savo svajonę – psichologiją – ir 37-erių grįžau į studijas. Įstojau į Mykolo Romerio universitetą, Psichologijos bakalauro studijas, dirbdama, būdama dializėse ir neturėdama išeiginių. Buvo finansiškai sunku, bet išgyvenau artimųjų palaikymo ir vidinio tikėjimo dėka – kad jei eisiu savo keliu, viskas klostysis taip, kaip turi būti.
Baigiamasis mano darbas buvo apie vyresnio amžiaus moterų laimingumą, remiantis C. G. Jungo teorija. Gilindamasi į šią temą, siekiau suprasti, kaip vidinė transformacija ir individuacijos procesas prisideda prie gilesnio pasitenkinimo gyvenimu vėlesniais jo etapais. Tuo metu man prigijo trečias inkstas – tai tapo asmeniniu įrodymu, kad gyvenimas pradeda tekėti kita vaga, kai klausai savo širdies. Jungo idėjos man tapo labai artimos. Jau žinojau – tai ta psichoterapijos kryptis, kuria noriu eiti.Vėliau baigiau Sveikatos psichologijos magistrą Mykolo Romerio universitete ir įstojau į podiplomines LAPA (Lietuvos Analitinės Psichologijos Asociacijos) studijas. Tai buvo mano seniai brandinta svajonė – gilintis į Jungo analitinę psichologiją.

Darbo patirtis
Psichologinį darbą pradėjau dar studijų metu. Dirbau administratore, o vėliau – medicinos psichologe priklausomybių gydymo įstaigoje. Taip pat įgijau patirties reabilitacijos centruose, dializių klinikose, kur lankiau ir konsultavau pacientus gydymo metu, taip pat dirbau su žmonėmis, sergančiais išsėtine skleroze.
Esu vedusi paskaitas apie priklausomybes paaugliams ir jų tėvams mokyklose, viešas paskaitas apie emocijas, o taip pat dirbau socialinės integracijos srityje Respublikiniame priklausomybės ligų centre Panevėžyje.
Šiuo metu didžiąją dalį praktikos sudaro psichologinis konsultavimas nuotoliu, o dalį – gyvos konsultacijos. Konsultuoju suaugusiuosius, patiriančius nerimą, depresiją, santykių, sveikatos ar priklausomybių krizes.
Be psichologinės praktikos, esu išleidusi eilėraščių knygelę „Žmogui“, kurioje gvildenu meilės, skausmo, gyvenimo ir mirties temas – tai bandymas žodžiais paliesti tai, kas dažnai lieka už kalbos ribų.

Man svarbu
Psichoterapija man – tai ne metodas ar protokolų rinkinys. Tai susitikimas. Gyvas, atviras, giliai žmogiškas. Tai kelionė, kurioje žmogus išdrįsta pažvelgti į savo vidų, pamatyti tai, kas sunku, ir atrasti tai, kas gydo. Aš tikiu, kad kiekviename žmoguje glūdi savastis, kuri žino kryptį, net kai atrodo, kad kelias pamestas. Kartais reikia tik kito žmogaus – kad palydėtų, išbūtų, nepabėgtų.